Parodos
Meniu
Be pavadinimo Be pavadinimo arba Polinkalnyje vaidenasi
Vestuvės
Vestuvės
Vilmantas Marcinkevičius, 2015
Drobė, aliejus, akrilas, 125.00 x 150.00 cm
Vilmanto Marcinkevičiaus paveikslas „Vestuvės“ (2016) – kūrinys, puikiai atskleidžiantis šio autoriaus esminius tapybinius principus bei polinkį kuriant atsispirti nuo realių gyvenimiškų istorijų. Kaip būdinga šiam tapytojui, į paveikslą žvelgiantis žiūrovas „neperskaitys“ pavaizduotos istorijos paraidžiui – to ir nesiekiama. Tačiau geriausiuose Vilmanto kūriniuose aiškiai juntama stipri vidinė logika ir emocija, tai neišvengiamai persiduoda žiūrovui intuityviu lygmeniu, o įdėmesniam stebėtojui leidžia ieškoti (ir rasti) persipynusių prasminių sluoksnių. Kalbant konkrečiai apie paveikslą „Vestuvės“ – žiūrovas akimirksniu atpažins situaciją (vestuvės). Aiškiai juntama, su kone impresionistiniu jautrumu perteikta atmosfera (saulėta diena pirmame ir maloni interjero vėsa antrame plane). Paveiksle skleidžiasi autoriui būdinga tapyba lengvais, permatomais sluoksniais, kai kur paliekant vietos atsitiktinumui. Tapybos lengvumui kontrastuoja pabrėžtinai aiški kompozicija. Centrinėje ašyje – moters (nuotakos) veidas ir kūnas. Jos dešinėje – šviesi, o kairėje – tamsi zonos. Tačiau statiką griauna dinamiška įstrižainė linija, einanti nuo veido dešiniame apatiniame, ir užsibaigianti kairiajame viršutiniame paveikslo kampe, ties neįžiūrimu išsiliejusios moteriškos figūros balta suknele veidu. Kitą, šiai priešingą, įstrižainę sudaro centre esančios moters ir už jos dešinėje stovinčio vyro figūrų ritmas, vedantis žvilgsnį gilyn į šiltą tamsą. Toks kompozicinis sprendimas, kai paveikslą į dvi lygias dalis centriškai dalina ramus tamsos ir šviesos balansas, o šią statišką ramybę išjudina dvi centre susikertančios įstrižainės, skatina pamėginti suprasti, kas gi šioje idiliškoje situacijoje „ne taip“? Vestuvės – reta tema profesionalių tapytojų paveiksluose, dažniau siejama su užsakomaisiais darbais. Tačiau tai nėra pirmas kartas, kai Vilmantas susidomi meno pasaulyje nepopuliariais motyvais. Galima prisiminti kad ir seriją paveikslų su angelais – populiariosios kultūros mėgstamą motyvą autorius mėgino traktuoti naujai: rimtai, net kiek bauginančiai. Vilmanto vaizduojama vestuvių scena taip pat nėra tik graži šventės akimirka, tai galime nujausti, paveiksle matydami dvi baltomis suknelėmis pasipuošusias moteris, vieną – centre, ryškesnę, ir kitą – kairėje. Šios mįslės paaiškinimą galima rasti paties Vilmanto darytoje nuotraukoje, pagal kurią vėliau nutapytas paveikslas. Dar prieš šimtą metų tapymas „iš fotografijos“ buvo laikomas profesionaliam tapytojui nederančiu užsiėmimu. Šiandien fotografijos ir tapybos ryšys nieko nestebina. Fotografija gali būti mūza, sufleriu ar tiesiog padėjėju. Vis dažniau matome ją pasitelkiant ir Vilmanto kūryboje. Nuotraukoje – Thomas Breinholt ir Anne Garlich vestuvės Esku Kabel bažnyčioje Sagadyje (Sagadi) Estija. Danijoje gyvenantis Vilmanto bičiulis Thomas yra sukūręs daug TV laidų apie vaiduoklius, mediumus ir kitas mistines temas. Neatsitiktinai vestuvių iškilmėms pora pasirinko būtent šią vietovę Estijoje – čia buvo Anne tolimų protėvių dvaras, vėliau nacionalizuotas valstybės. Peržiūrėdamas šventės metu darytas savo nuotraukas Vilmantas pastebėjo ryškų, ant baltintos protestantiškos bažnyčios sienos krentantį, saulėje mirguliuojantį šešėlį, itin primenantį nuotakos siluetą. Pradžioje šis keistas sutapimas nustebino, o paskui įkvėpė nutapyti šį paveikslą. Rezultatas – drobė, kurioje harmoningai persipynusi šviesa ir tamsa, statika ir dinamika. Visa tai kuria realybę, kurioje visada lieka vietos žaviems (o kartais ir svarbiems) atsitiktinumams. Šio paveikslo metaforą galima pratęsti ir pritaikyti paties Vilmanto tapybinėms strategijoms, kuriose taip pat yra vietos atsitiktinumui, o motyvuose ir metaforose – materijos ir dvasios dualizmui, taip pat – gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos, jėgos ir trapumo kontrastų poroms. (aut. Aistė Paulina Virbickaitė)
Scroll to zoom