Parodos
Meniu
Akmenys. Diptikas Mitas
Be pavadinimo
Be pavadinimo
Šarūnas Sauka, 1985
Drobė, aliejus, 109.00 x 130.00 cm

AD: Sauka 85

Šis neturintis pavadinimo, 1985 m. sukurtas paveikslas gali būti vertinamas kaip autoriaus interpretacija moteriškumo tema. Nors oficialiai Š. Sauka autobiografinių motyvų savo kūryboje nėra linkęs pabrėžti, atsižvelgdami į kontekstą galėtume spėti, kad tai – savotiška dedikacija žmonai, taip pat tapytojai. Šarūnas Sauka (g. 1958) – vienas populiariausių šiandieninių Lietuvos tapytojų. Tai lėmė XX a. pabaigos Lietuvos dailei nebūdinga siurrealistinė tapyba, provokuojantys paveikslų vaizdiniai ir temos bei intriguojanti atsiskyrėliška paties autoriaus laikysena. Savo stilių menininkas atrado gana anksti ir tuo patraukė tiek dailės kritikų, tiek žiūrovų dėmesį. Vos 31 metų sulaukęs Š. Sauka 1989 m. buvo apdovanotas tuo metu pirmą kartą skirta Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija – tapytojas jauniausias istorijoje šio prestižinio apdovanojimo laureatas. Š. Saukos kūriniuose dažnai matome autoportretų ar autoportretinių bruožų turinčių figūrų. Šis paveikslas kitoks. Regime tik vieną figūrą – besilaukiančią moterį, stovinčią iš vidaus ryškiai apšviestame kube, laukinės gamtos apsuptyje. Jos veido bruožai neatpažįstami, tačiau ryškiai išreikštas kūnas. Toks moters traktavimas artimas modernistinei tradicijai, ją toliau plėtoja ir kiti paveikslo elementai. Modernizmo tradicijoje moters pradas suvokiamas kaip gamtiškasis (tamsus, chaotiškas), o vyriškajai sferai priskiriama kultūra, šviesa, tvarka. Paveikslo moteris stovi tarp tamsos ir šviesos, tarp gamtos ir kultūros. Atidžiau pažvelgę į abiejose rankose laikomus objektus, pastebėsime, kad vienas jų – tvarkingai surišta verba (žmogaus sukurtas objektas), kitas – laukinių augalų puokštė, surinkta be jokios tvarkos. Tačiau akivaizdu, kad gamtos čia – gerokai daugiau. Net moters kūnas (krūtinė, pilvas) ištapytas storesniu dažų sluoksniu, paliekant žymes, primenančias susivijusius augalus, tarsi gamta skverbtųsi iš jos vidaus. Du trečdalius drobės užimantis peizažas – tamsus ir plėšriai vešlus, piktžolės čia dera su žydinčiais krūmais, įvairių rūšių medžiais. Atkreiptinas dėmesys į pačiame paveikslo viršuje tyvuliuojančius ežerus, kurie vaizduojami drastiškai laužant perspektyvinio vaizdavimo taisykles: paveikslą stebime žvelgdami į veiksmą savo akių lygyje, tačiau norėdami pamatyti ežerus turėtume pakilti į paukščio skrydį. Vanduo, kaip neretai Š. Saukos paveiksluose, – apvalanti, tyra substancija, kurios verta siekti. Kas žino, galbūt ten ir veda nutapytos moters kelias. Žvelgiant į paveiksle pavaizduotą susiraizgiusią vešlią augmeniją, sunku neprisiminti Š. Saukos žmonos, taip pat tapytojos, Nomedos Saukienės kūrybos. Jos darbuose žmogaus figūra – retokas svečias, tačiau čia gausu gamtos, ypač augalų – smulkiausios gėlės išraizgo visą paveikslų paviršių, kartais pasiglemždamos (ar grasindamos pasiglemžti) bejėgiškas gyvūnų ar vaikų figūras. Visai kaip šiame Š. Saukos paveiksle, N. Saukienės darbuose gamta traktuojama kaip savarankiška, galinga jėga. Šis stilistinis ir prasminis panašumas leidžia daryti prielaidą, kad moteris paveiksle – besilaukianti paties autoriaus žmona. Tiesa, naujų prasminių raktų toks pastebėjimas greičiausiai nesuteiks, nebent įneš daugiau intymumo ir menamos „tikrovės“, kurių taip bijo ir tuo pat metu geidžia Š. Saukos paveikslų žiūrovai. (aut. Aistė Paulina Virbickaitė)
Scroll to zoom