Parodos
Meniu
Iš ciklo „(Melo)dramos. (Melo)ncholija. Meliuzina“ Bučinys II
Raudoni vamzdžiai
Raudoni vamzdžiai
Jonas Švažas, 1976
Drobė, aliejus, 131.00 x 140.00 cm
Paveikslas „Raudoni vamzdžiai“ (1976) – ne tik puikus kūrinys, valdingai verčiantis žiūrovą jaustis mažu ir smalsiu vaiku prie vartų į naują teritoriją. Jis yra ir tinkamas raktas pažinti vieno svarbiausių postalininio laikotarpio tapytojų – Jono Švažo – kūrybą. J. Švažas (1925–1976) – tapytojas ir dėstytojas, kurio vardas visada tariamas su simpatija ir pagarba. Dailės kritikai kalba apie jo įtaką tapybos atsinaujinimui nejaukiame sovietmečio kontekste. Studentai prisimena jį kaip įdomų ir tolerantišką dėstytoją. Šiandien iš juodai baltų nuotraukų į mus žvelgia ramaus, nuoseklaus žmogaus mąslus žvilgsnis – kaimo vaikas savo jėgomis tapo išsilavinusia, charizmatiška asmenybe ir svarbia figūra Lietuvos dailės gyvenime. J. Švažas 1953 m. baigė Valstybinį dailės institutą Vilniuje, kur liko dėstyti iki pat ankstyvos mirties 1976 m. Jis nebuvo atsiskyrėlis – priešingai, gyveno aktyvų visuomeninį gyvenimą, turėjo daug įvairių pareigų, o kalbant apie gyvenimo nuopelnus minimas ir kaip Baltijos šalių trienalių iniciatorius. Tačiau ir tuomet, ir šiandien J. Švažas visų pirma buvo tapytojas, sukūręs lengvai atpažįstamų, charakteringų paveikslų, kurie, atsižvelgiant į to meto kontekstą, dabar tampa dar vertingesni. Stalino epocha iš menininkų reikalavo socrealistinio meno – didingų figūrinių kompozicijų. Vėliau reikalavimai tapo nebe tokie griežti. Antrojoje 6-ojo dešimtmečio pusėje ėmė reikštis įvairesnės stilistikos ir siužetų tapytojų, tokių kaip Jonas Čeponis, Vincentas Gečas, Galina Petrova, Augustinas Savickas, Leopoldas Surgailis ir J. Švažas, karta. Norėdami ištrūkti iš figūrinei dailei taikomų reikalavimų, tapytojai neretai rinkdavosi oficialios valdžios ne taip vertinamą, todėl daugiau kūrybinės laisvės teikiantį peizažo žanrą. Toks buvo ir J. Švažo pasirinkimas, tik jis vietoje tuo metu įprastų kaimo ar miesto vaizdų pasirinko pramoninį peizažą. Gamyklos ir tiltai, uostas, transformatorinės, kranai, laidai ir radarai tapo pagrindiniais menininko paveikslų „herojais“. Naujasis pramonės pasaulis didingas, stiprus ir augantis – ši nuostata nebuvo svetima ir sovietinei ideologijai, bet didysis J. Švažo maištas – ne siužetai, o paveikslų stilistika. J. Švažas daug dėmesio skyrė spalvai ir, kad sukurtų norimą emociją ar įspūdį, gebėjo paveikiai manipuliuoti spalviniais kontrastais. Dėl to jis kartais lyginamas su tarpukario Kauno arsininkais, kartais – su prancūzų fovistais. Švytinčių spalvų paveikslams ritmą dažnai suteikia juodos linijos, todėl jie kartais lyginami su vitražais. Atkreiptinas dėmesys ir į kompozicinius sprendimus – dažnai pasirenkamas įdomesnis rakursas, savitai, išryškinant norimas objekto savybes kadruojama. Kaip ir dera industrinio peizažo temai, objektai čia atrodo galingi ir dideli – J. Švažo paveikslai dažnai rodosi didesni nei yra tikrovėje. Visa tai galima rasti tapytojo mirties metais sukurtame paveiksle „Raudoni vamzdžiai“. Žiūrint į šį J. Švažo paveikslą, visų pirma tampa kiek nejauku. Į akis „trinkteli“ intensyvi raudona ir dominuojančios vertikalės, kurias vietomis tarsi sutvirtina stabilios horizontalios linijos. Tai monumentalus kūrinys – ar žiūrėtum į keleto centimetrų dydžio reprodukciją, ar į didesnio formato originalą. Ar užteks drąsos įeiti vidun? Paveikslo linijų raštas primena paslaptingo portalo vartus, tačiau ne kiekvienas išdrįstų žengti į tą tamsią angą pačiame paveikslo centre. Juo labiau kad mums trukdo neaiškios formos gelsvas objektas pirmojo plano centre. Figūra taip suabstraktinta, kad sunku suvokti – tai žmogus ar koks pamestas daiktas. Akivaizdus šio nedidelio ir neapibrėžto objekto kontrastas su ryškiomis, galingomis likusiomis paveikslo linijomis. Tai suteikia paveikslui intrigos ir erdvės asmeninėms interpretacijoms. Juk tie vamzdžiai šiek tiek primena kažkokios keistos būtybės pirštus. Jie gali skleisti šilumą, tačiau gali ir netikėtai susispausti visa savo raudonio jėga. Kalbant apie raudoną, įdomu pamėginti suskaičiuoti raudonos atspalvius šiame paveiksle. Čia ji skleidžiasi visa – nuo prinokusios vyšnios iki saulėtekio speiguotą vakarą. Kaip ir daugelyje kitų J. Švažo kūrinių, „Raudonuose vamzdžiuose“ dera monumentalumas ir švelnus, rūpestingas dėmesys spalvai. Nepamirštamas ir žiūrovas, kuriam draugiškai paliekama galimybė rinktis. Taigi mėginsite įžengti vidun ar liksite stebėti išorėje? (aut. Aistė Paulina Virbickaitė)
Publikuota: Rachlevičiūtė, R. (2012). „Ramunės ir Antano Zabulių kolekcija“ (p. 26-27). Vilnius: A. Zabulis; Baroti galerija (2015). „Jonas Švažas" (p. 179). Klaipėda: S. Jokužio leidykla-spaustuvė.
Scroll to zoom