Parodos
Meniu
Nėščioji Našlė. Pretorija (Pietų Afrika) Gyvenimas kartu. Edijs ir Mandra
Pamišėlė Pjero
Pamišėlė Pjero
Auksė Miliukaitė, 2017
Drobė, aliejus, 150.00 x 110.00 cm
Iš XVII a. pabaigos kildinamas Pjero personažas, gimęs Paryžiuje per keliaujančių italų trupių pasirodymus, ilgainiui paplito visuotinai, pradedant vizualiaisiais menais, poezija, grožine literatūra ir baigiant muzika, baletu, drama, kinu. Liūdnasis klounas, kuriam širdį sudaužė Kolumbina, pasirinkusi Arlekiną, – įkūnytas naivumas, kvailelis, kaip žiūrovo simpatijų objektas. Per visą istoriją jis yra atlikęs įvairių vaidmenų. Nusivylęs, itin jautrus, vienišas mėnulio draugas XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje buvo tapęs menininko alter ego. Jo gyvenime nemažai tragizmo: jis izoliuotas, išbalintu veidu ir baltais drabužiais, simbolizuojančiais ne tik nekaltybę, bet ir mirtį. Arba – nekaltas benamis, narciziškas svajotojas, neurasteniškas, pasmerktas. Arba – aistringas meilužis, ciniškas ir mizoginijos apimtas dendis, kenčiantis tarsi Kristus dėl meno. Arba – androginiška būtybė, patrakęs chaoso meistras ir nenuilstantis linksmintojas. Jis apima visa, kas išvardyta, su įvairiausiomis viso to kombinacijomis. Šis personažas nepripažįsta tautinių ribų ir yra plačiai paplitęs, o dėl savo populiarumo tapęs mitu. Jį itin mėgo modernizmo klasikai: Georges’as Seurat nutapė „Pjero su balta pypke“ (1883), Paulis Cézanne’as – „Pjero ir Arlekiną“ (1888), Pablo Picasso – „Pjero ir Kolumbiną“ (1900). Tačiau Pjero gyvas ir šiais laikais: paminėję jį, ir Davidas Bowie, ir Björk įrašė šį liūdną klouną į postmoderno pasaulį. Su visa šia puokšte Pjero atmainų galime sieti ir jaunos menininkės Auksės Miliukaitės (g. 1990) paveikslą, velkantį paskui save visą daugiaprasmį kultūros istorijos šleifą. Menininkė traktuoja jį labai asmeniškai – pati įsikūnydama į šį graudų ir utopišką herojų, matyt, ironizuoja savo, kaip menininkės, misiją. Bet ne viskas taip paprasta. Svarbu ir tai, kad A. Miliukaitė yra tapytoja-konceptualistė. Tapydama paveikslus, ji kartu ir mokosi iš klasikinių pavyzdžių, juos netiesiogiai perkurdama. Tarkim, tapydama „Pamišėlę Pjero“, ji rėmėsi Luciano Freudo paveikslu „Didelis interjeras W11“, sukurtu sekant Jeano-Antoine’o Watteau darbu „Patenkintas Pjero“ (1712). Didžiausią dėmesį perkurdama ji skyrė gamtos ir kultūros santykių variacijoms. Tai anaiptol nereiškia, kad tarp šių trijų drobių atrasime stilistinių panašumų. A. Miliukaitė greičiau analizuoja bendrą paveikslų struktūrą bei semantiką ir tapo savitai spalvų prasme: jos pirmtakai daugiau remiasi ochriniu, kone monochrominiu koloritu, o ji pati taškosi margu daugiaspalviu intensyvu, nes, rodos, paniškai bijoma tuščių spalvinių plotų, tad bandoma užpildyti formomis kiekvieną mažiausią drobės centimetrą. Pasirinktų pirmtakų neprimena ir tai, kad jos darbe Pjero vienišas, nors XVIII–XX a. klasikų kompozicijos daugiafigūrės – Pjero ten glaudžiai apsuptas jam draugiškų figūrų. Tačiau gamtos ir kultūros priešpriešos tema tapytojos drobėje taip pat yra: šalia baltos jo figūros skleidžiasi augalai, vaikšto flamingai ir susiraičiusi sintetinių atspalvių gyvatė. Iš tiesų A. Miliukaitė mokosi ne tik iš šių dviejų autorių – jos įvairiaspalvė, intensyvi tapyba mena Henri Matisse’o, Paulio Gauguino, P. Cézanne’o, Camille Corot, Jeano-Baptiste’o-Siméono Chardino ir kitų dailininkų spalvų ir formų naudojimą bei manipuliacijas. Ji pertapo ir cituoja klasikus, suteikdama vaizdams šiuolaikinį skambesį, kuris kartais, regis, begėdiškai pataikauja žiūrovui atviromis spalvomis ir supainiotais kontekstais. Taip atsiranda paradoksalios situacijos ir originalūs naratyvai. Taip atsiranda ir nenutrūkstamas informacijos srautas, kuris toks tipiškas mūsų laikams, ir daugiažodžiavimas, kurį kartais keblu suvokti. O visa galia atitenka žiūrovui, laisvomis asociacijomis bandančiam įminti menininkės suregztus kryžiažodžius. Kvestionuojamas ir autorystės klausimas, ir originalumas. Kas yra institucijos, autoritetai, naujovės? Viskas susiplaka į vieną margą reginį, kurio ašis – trapi androginiška jaunos menininkės, kaip Pjero, figūra. Tapybos, kuri niekaip nenumiršta, pasirinkimas prilygsta pamišimui? Alogiški egzotinių paukščių ir augalų deriniai tai lyg ir patvirtina. Fono ekranų konstrukcijos, nuteptos su įtaigia kolorito jėga, ryškiais mostais. Fone – ir pertapytas P. Gauguino peizažas „Upė po medžiais Martinikoje“ (1887), taip pat aproprijuojantis klasikus ir nurodantis tapybos istoriją. Tačiau pamišusi veikėja nesukelia gailesčio – ji kukli ir ori, kaip ir XVIII a. chrestomatinis J.-A. Watteau Pjero, su grupe draugų skendintis vešlioje gamtoje. Ji – šiuolaikinė naivi kvailutė, tikinti, kad dabar kuriama tapyba, pasirėmusi meno istorijos kontekstu, gali pasakyti ką nors autentiško. Baltuoja mažutė Pjero, o aplink ją gaudžia XXI a. informacinis triukšmas. Ar išgirsite, apie ką jis? Kaip sakė D. Bowie, „aš esu Pjero, aš esu paprastas žmogus“. (aut. Birutė Pankūnaitė)
Scroll to zoom