Parodos
Meniu
Juodų tulpių puokštė Be pavadinimo
Legenda apie maurą
Legenda apie maurą
Vilmantas Marcinkevičius, 1996
Drobė, anilininis pigmentas su klijais, aliejus, 175.00 x 200.00 cm
Paveikslas „Legenda apie maurą“ nutapytas 1996 metais. Vilmantas tuo metu – jaunas tapytojas, jau baigęs studijas Vilniaus dailės akademijoje. Pirmosios parodos užsienyje, pirmieji maži laimėjimai, tačiau vis dar daug nežinomybės ir nerimo dėl savo tapybos, dėl ateities. Šis metas – pati karjeros pradžia, kai gan niūrią nežinomybę keičia ateities galimybių planai. Žvelgiant į šį paveikslą šiandien akivaizdu – jame išryškėja bent 3 elementai, atsirandantys Vilmanto tapyboje iki šiol. Žvilgsnis į kūrybos procesą bei stilistiką platesniame Vilmanto kūrybos kontekste Vilniaus dailės akademijoje tuo metu buvo itin stipri ekspresionizmo mokykla. Studentai buvo mokomi ir skatinami dirbti itin „tapybiškai“ – daug dažų, pustonių, išraiškingų potėpių. Kaip matome iš šio paveikslo, Vilmantas šias pamokas puikiai išmoko. Tačiau jau studijų laikais jam buvo įdomus ir kitas kelias – lokalesnių spalvų, į dekoratyvumą linkęs tapymo stilius. Paveikslas „Legenda apie maurą“ žymi laiką, kai šie du keliai pradeda lietis į vieną, vientisą tapytojo stilių. Čia svarbus laisvas, energingas ir net kiek gestiškas potėpis, „taškymasis dažais“, aštrūs sąskambiai. Tačiau paveikslo apatinėje ir viršutinėje dalyse jau matome tapytojo norą leisti pailsėti akims, ekspresyvų, kiek chaotišką siužetą papildant lokalesnėmis, sodraus mėlynumo plokštumomis. Ilgainiui šis dekoratyvaus ir ekspresionistinio pradų derinimas taps savitu ir, rodos, natūraliuVilmanto tapybos braižu. „Legendoje apie maurą“ atsiranda ir mėlynos bei geltonos dvikova, mėlyni blikai ant geltono žmogaus kūno. Ši spalvinė ikonografija būdinga ir daugeliui vėlesnių Vilmanto paveikslų. Mėlyna ir geltona čia neturi nieko bendro su natūralia žmogaus odos spalva – tiesiog geltona asmeninėje Vilmanto paveikslų ikonografijoje simbolizuoja kūniškąjį, fizinį pasaulį, o sodri mėlyna – dvasinį, anapusinį pasaulį. Trečiasis elementas – tai galva. Atskirta nuo kūno žmogaus galva Vilmanto paveiksluose nebūtinai reiškia smurtą ar agresiją. Tai greičiau susiję su mitologija. Vilmanto kaip kūrėjo simbolikoje ji reikštų savarankišką, gyvą siužeto dėmenį. Kartais nuo kūno atskirtos galvos tampa pasyviais, stebinčiaisiais veikėjais, atliekančiais tarsi choro vaidmenį, kartais jos išdidėja ir tampa bevardžiais mitologiniais didvyriais. Apibendrinus – žvelgiant į šį paveikslą visos tolimesnės menininko kūrybos kontekste, jis įkvepia intuityviai ieškoti ir drąsiai derinti tai, kas atrodo svarbu. Vėliau šios intuityviai atrastos, kartais, atrodo, prieštaringos kryptys susilieja į vieną visumą, kuri ir tampa asmeniniu, individualiu braižu ar balsu. Paveikslo „Legenda apie maurą“ siužetas nėra svarbus. Čia tapoma būsena, o mauro vardas atklydo iš tolimų, literatūrinių ar teatrinių asociacijų. Mauras čia siejamas su tolimu ir egzotišku, iš legendų atklydusiu mistišku ir niūriu įvaizdžiu. Šio paveikslo teatrališkumas – neatsitiktinis. Vilmantas kurį laiką studijavo scenografiją. Tad sustingęs sceninis kadras žiūrovo vaizduotėje įgauna pačius įvairiausius tęsinius. Sekant paties menininko interpretacija – šioje scenoje nėra svarbūs žmonių vardai, veidai ar lytis. Tai – pasakojimas apie kūną ir gyvybiškumą be realistiškų detalių. Jauno tapytojo atviras ir smalsus žvilgsnis į žmogaus kūną be tradicinių klišių. Beje, Vilmanto gebėjimas kalbėti apie nemalonius, nepatogius dalykus tarsi per atstumą, nešokiruojant ir negasdinant žiūrovo, būdingas visai jo kūrybai. Taip ir šiame paveiksle – suvokiame, jog matome draminę sceną – žmonių kūnus, kraują bei mėsą, tačiau suvokiame juos ne skausmingai, o tarsi filosofiškai. Iš tiesų kūnai drobėje ne šiurpina, kalbėdami apie „kitą“ o primena apie mūsų kūną, jo mėsą ir kraują. Tai suvokę, žvelgiame į paveikslą kaip į stiprių emocijų, jausminių būsenų išraišką ir jų atspindį realybėje. (aut. Aistė Paulina Virbickaitė)
Scroll to zoom