Parodos
Meniu
Pomirtinis gyvenimas I Nupieštas miestas
Moteris ir katinas
Moteris ir katinas
Audronė Petrašiūnaitė, 1999
Drobė, aliejus, 150.00 x 120.00 cm

AD: A.Petra/99

Tik ilgas ir lėtas stebėjimas padės atverti Audronės Petrašiūnaitės (g. 1954) paveikslą „Moteris ir katinas“. Pirmiausia imu sekti drobės paviršiuje šėlusio teptuko pėdsakus. Paskui ilgai bandau perskaityti užrašą prie drobės apatinio krašto. Nesiseka. Švelniai ramina tik įvairių atspalvių potėpiai, virpantys paveikslo paviršiuje. Apsipratusi su šimtais spalvų ir tarsi plazdančiu vaizdu, pamatau nutapytą kaimo trobos interjerą ir du sėdinčius – moterį ir katiną. Seni pažįstami! Maždaug dvidešimt metų jie keliavo iš paveikslo į paveikslą. Svarbiausi A. Petrašiūnaitės tapybos veikėjai visad buvo moteris (dažnai – pati dailininkė), jos mėgstamos katės, kambariniai augalai, dryžuoti austiniai grindų takai ir raudonojo vyno taurės. Ji tapė niekada nepabodusią tylių ir pilnų namų idilę, kalbėjo apie gyvenimo stebuklą, apie tyrą ir taikų „mažo žmogaus“ pasaulį, tiksliau, moters pasaulį savų namų mikrokosmose. „Moteris ir katinas“ yra vienas paskutinių šio ilgo etapo kūrinių. Maždaug tuo metu A. Petrašiūnaitės kūrybos temos ir braižas stipriai pasikeitė. Pasak autorės, šis paveikslas buvo „lūžio taškas atsisveikinant su „bonariška“ tapyba“. Pierre’o Bonnard’o tapyba jai tikrai patiko, kaip ir lietuvių modernistų Viktoro Vizgirdos, Antano Samuolio ar Vlado Eidukevičiaus kūriniai. Šiandien jos tapyba jau kitokia – skausmingesnė ir ekspresyvesnė, bet nei niūri, nei destruktyvi. Šviesus ir paslaptingas pasaulis, pilnas namų dvasių, liko praeityje. Menininkės kūryboje įvyko staigus lūžis, bet dailininkė ir vėl turi, ką papasakoti žiūrovui. O beveik prieš aštuoniolika metų nutapytame paveiksle gyvena visi svarbiausi A. Petrašiūnaitės kūrybos personažai: moteris, katinas, kėdė, veidrodis ir miškas už lango. Taip, paveiksle jie gyvena ir sugyvena. Jie šnabždasi toje rusvoje paveikslo tyloje, užlieti pavakarės sutemų. A. Petrašiūnaitės tapybos subtilumas kyla iš pasaulio vientisumo pajautos. Ji teigia: „Man yra svarbus žmogaus buvimas, gyvosios ir negyvosios gamtos dialogas, kai nusitrina ribos tarp žmogaus egzistencijos ir suartų dirvonų, varno sparnų juodumo, kai ruduo yra šalia ir tavyje. Kai žvelgi į veidrodį ir veidrodis žvelgia į tave.“ Drobėje „Moteris ir katinas“ idealaus pasaulio vaizdinys yra kameriškas, be skubos, be triukšmo, su svajomis, įsižiūrėjimu į spindulių pluoštą ar šešėlį ant grindų, su katino murkimu prie kojų. Čia nutapytas nedidelis kambarys, jame sėdi dvi moterys. Kairėje sėdinti kūninga, tvirta, bet tapytoja ją kažkodėl paliko be aiškių veido bruožų. Rankos nuleistos. Liūdna būti be savo veido. Moterį dešinėje paveikslo pusėje sunku net pastebėti. Ji kone ištirpusi spalvų ir atspalvių jūroje, tapusi fonu, nors, kaip sakė pati tapytoja, ji turėtų būti pirmame plane. Bet pirmas planas ir svarbiausias vaidmuo paveiksle dabar priklauso storam didgalviui katinui, gražiausiam iš kada nors kieno nors nutapytų katinų. Jis pusiau išlindęs iš po kėdės, uodega užriesta, o trikampė galva žvitriai pasukta į mus. Akys skirtingų spalvų. Viena tiesiog spinduliuoja, tapytojos išryškinta stambiu geltonu kontūru. Apskritai tas gyvūnėlis nutapytas su meile, smagiu užmoju ir energija. Dar vienas įdomus šio paveikslo elementas – užrašas apatiniame paveikslo krašte: „Žalias vorelis ropojo mano koja.“ Pokštas? Dailininkė prisimena, kad šio paveikslo sukūrimo metais daug piešė, eskizų bloknote atsirasdavo daug piešinių su tekstais. Ir ką gi? „Vienas sakinys netyčia pakliuvo į paveikslą, – sako autorė, – tai nereikšminga.“ O mano manymu, frazė svarbi, liudijanti A. Petrašiūnaitės asmenybės autentiškumą ir tyrą, beveik vaikišką nuoširdumą, kuris persmelkia šį paveikslą ir apskritai visą jos kūrybą. (aut. Rasa Andriušytė-Žukienė)
Scroll to zoom