Parodos
Meniu
Antanas Martinaitis
Antanas Martinaitis
1939 - 1986

Gimė Vandžiogaloje, užaugo Kaune. 1950–1957 m. mokėsi Kauno vidurinėje dailės mokykloje. 1964 m. baigė Vilniaus dailės institutą, tapytojo A. Gudaičio klasę, kur gavo tvirtus tapybos pagrindus, ugdė didelį dėmesį spalvinei kompozicijos sandarai, paveikslo dėsningumui. Atidirbęs pagal paskyrimą, nuo 1969 m. dėstė Kauno vaikų dailės mokykloje. Nutapė peizažų, natiurmortų, figūrinių kompozicijų: „Pabaigtuvės ant Gudkalnio (1969), „Besimaudančios prie ežero“ (1975) ir daugelį kitų. Nuo 1965 m. dalyvavo grupinėse parodose. Liko jo surinkti atsiminimai apie dailininkus: J. Mikėną, V. Vizgirdą, A. Gudaitį, A. Samuolį ir kitus, nebaigtas kūrinys „Amžinoji žvynė“ bei gyvenimo knyga „Liber magnus“, kurią pradėjo rašyti dar 1956 m. Nuo 17 m. rašė sonetus. „Nemuno“ redakcijos leidykla išleido jo poezijos rinktinę „Paskui medinį arkliuką“ (Kaunas, 1994). 1987 m. (po mirties) apdovanotas Valstybine premija.

Antanas Martinaitis nuo pat kūrybinio kelio pradžios laikėsi arsininkų tradicijos, daugumą jo kūrinių galime laikyti tipiška 7-8-ojo dešimtmečio Lietuvos tapyba. Turint omenyje, kad autorius savo mokytoju laikė profesorių Antaną Gudaitį, o labiausiai mėgo Antano Samuolio ir Vlado Eidukevičiaus tapybą, galima bendriausiais bruožais įsivaizduoti „Ars" plastinę evoliuciją. Martinaičio tapyboje išskirtinos dvi tendencijos: romantiškoji („Ars" įtakota) ir modernistinė. Kaip ir arsininkus, Martinaitį domino liaudies menas, archajiškos kultūros, drauge ir XX a. tapybos naujovės. Abi tendencijos siejasi istoriškai, tačiau kalbant apie Martinaitį, svarbi yra jų semantinė evoliucija. Romantinė tendencija. Paveikslams būdinga aiški kompozicijos struktūra. Artimojo, apčiuopiamo plano kompozicija akcentuojama vertikaliu piešinio ritmu (statiškos figūrų grupės, medžiai); tolimasis, abstraktus planas kuriamas horizontalių linijų ritmu (landšafto, horizonto linijos, lygiagrečiai joms skrendantis paukštis). Opozicija artima-tolima išreiškiama grafine opozicija vertikalu-horizontalu, o kultūrinėje plotmėje prieštara iššifruojama kaip opozicija tarp domestikuotos, intymios, sukultūrintos ir viešos, sakralios, natūralios erdvių: tapytojas mėgo pabrėžti horizonto liniją, skiriančią žemės ir dangaus sferas. Kūrinio plastinę struktūrą grįsdamas binarinėmis opozicijomis, elementariu horizontalių-vertikalių linijų ritmu, kontrastingais, tačiau monotoniškais ir tamsokais spalvų sąskambiais, disonansiniu koloritu, dailininkas piešinį absoliučiai stilizuoja, suprimityvina, paverčia beveik dekoratyviu kompozicijos elementu, įveda sakralaus veiksmo ženklus, kuriuos galima traktuoti kaip prieštaros sintezę. Veiksmas šiuose paveiksluose vyksta kritiniais metų arba paros laikais (tai mėgo ir baroko tapytojai): pavasaris, ruduo, saulėlydis, saulėtekis – puiki priemonė mistifikuoti siužetą bei intriguoti žiūrovą. Kultūrinis kūrinių herojus nėra konfliktuojantis romantikas – priešingai, Martinaitis kuria idealistinį sintetinį vaizdinį. Nepaprastą šio tapytojo paveikslų jusliškumą, spalvų gausą, faktūrų įvairovę, storą dažo sluoksnį bei dekoratyvų vaizdą galima kildinti iŠ lietuvių vizualiosios katalikiškos kultūros tradicijos, pirmiausia iš liaudies skulptūros. Martinaičio užmojis kurti metafizinį meną iš esmės nedaug tenukrypsta nuo jėzuitiško iliustratyvumo, abstraktų išgyvenimą ar idėją įvelkančio į tiesmuko vaizdavimo apdarą. Prie modernistinio mąstymo Martinaitis labiau priartėja tapydamas natiurmortus. O ypač kurdamas paveikslus, sukomponuotus koliažo principu (tiksliau - žanrinio koliažo): dailininkas jungia peizažą, natiurmortą, portretą. Koliažinė kompozicija naudojama sąlygiškai, labiau siužetiniame nei plastiniame kūrinio lygmenyje, todėl paveikslai įgauna siurrealistinį atspalvį. Disonansiškai sugretinti siužetiniai elementai ima keisti savO reikšmes - jos plečiasi ir abstraktėja. Gamtos motyvai apmiršta, įgauna artefakto nejudrumo, daiktai, atvirkščiai, kratosi dirbtinumo, natūralėja, o kultūros kontekste tai reiškia, kad jie sudvasinami, tampa sakralijų užuominomis. Neišskiriamas nė žmogaus ženklas-portretas: atsiveria toms pačioms reikšmėms, priima visą informaciją ir netrukdomai ją perduoda kitam elementui. Siužetinė kūrinio intriga ima paklusti kūrinio struktūros dėsningumams, tapytojas artėja prie būsenos, kai, nors ir nežymiai, „...temos substancija ima laisvai tekėti į plastinę substanciją..." Būtų prasminga šias deformacijas, spalvas, „potėpiškumą" ir visa kita, kas vadinama lietuvišku ekspresionizmu, sieti ne tiek su ekspresionizmu, kiek su barokišku juslingumu. Modernistinė tendencija. Ankstesniuose Martinaičio kūriniuose linkstama sureikšminti idėją. Vėlesniuose darbuose ryški plastikos tobulinimo progresija. Dailininkas, galima sakyti, įvykdė klasikinės paveikslo sąrangos redukciją: dingo žanrų ribos, anuliuojama tokių elementų, kaip šviesa, erdvė, piešinys, perspektyva, tradicinė tarpusavio koreliacija, paklūstanti vaizdinės iliuzijos kūrimui. Kitaip tariant, Martinaitis paneigė iliuzionizmo tradiciją. Pusamžiu anksčiau tai buvo padarę Vakarų modernistai. Martinaitis kuria individualų mitą, archetipinės struktūros variaciją, kurią įkūnyti įmanoma, taikant konkretų laiko dvasios diskursą (ir meno kalbą). Paveikslai suplokštėja, erdvės iliuzijos beveik nebelieka. Kompozicijos pasidaro fragmentiškos, objektai jose išdėstomi, atmetus bet kokias erdvės ir perspektyvos komponavimo taisykles. Paveikslas tampa plokštuma, autonomišku objektu. Pastebimai pakinta potėpis, jis pasidaro akvareliškas, net kiek impresionistiškas. Kituose kūriniuose taikytą stilizaciją keičia deformacija. Plastiški, juodi figūrų kontūrai įsipina į tapybinę plokštumos visumą, pasiduodami bendram potėpių ritmui. Martinaičio modernėjimo schema nesunkiai atsekama: iš pradžių vaizduoti, po to – interpretuoti. Galbūt dailininkas pajuto romantizuoto pasaulėvaizdžio uždarumą, į vaizduojamą objektą – liaudišką stilizaciją – pažvelgęs kaip į primityvą ir taip išvaduodamas meninę vaizduotę. Martinaičio modernistiniai kūriniai yra riba, nuo kurios lietuvių tapyboje fatališka ir tragiška žmogiškos būties dalis pradeda įgauti apibrėžtą pavidalą.

 

Parengta pagal:

100 šiuolaikinių Lietuvos dailininkų. (2000). Vilnius: R. Paknio leidykla.

Skaityti daugiau
Vakaras

Vakaras (1976)

Drobė, aliejus, 88.50 x 115.50 cm

Kompozicija

Kompozicija (1986)

Kartonas, aliejus, 89.00 x 108.00 cm

Senoji Žemaitija

Senoji Žemaitija (1986)

Drobė, aliejus, 69.50 x 91.00 cm

Aktas. Puota su nuogale

Aktas. Puota su nuogale

Kartonas, aliejus, 92.00 x 115.00 cm

Pavasaris prie marių

Pavasaris prie marių (1972)

Drobė, aliejus