Parodos
Meniu
Intymus pokalbis
Intymus pokalbis
Jolanta Kyzikaitė, 2016
Drobė, akrilas, 197.00 x 270.00 cm
Jolanta Kyzikaitė (g. 1980) – menininkė, nepasidavusi savo kartos lietuviškosios tapybos „madoms“ – prislopinto kolorito Gerhardo Richterio ar Luco Tuymanso tapybos interpretacijoms. Jos kūrybos savitumas – autentiškos patirties prisodrintas poparto principų reinterpretavimas. Tarsi iš nerūpestingų komiksų, spalvotų spaudos puslapių ar virtualiosios realybės atklydę J. Kyzikaitės paveikslų veikėjai, keli paveikslų teminiai sluoksniai, (auto)ironija, įvairios užuominos į realijas – tai savita lietuviško neopopmeno apraiška, kurios šaknų galima ieškoti kad ir ankstyvojoje Algimanto Švėgždos, taip pat – Kosto Dereškevičiaus, Algimanto Kuro tapyboje. O kalbant apie dabartį, šios menininkės kūryba giminingiausia tam, ką kuria Kęstutis Grigaliūnas, Laisvydė Šalčiūtė ar Linas Liandzbergis. Įdomu, kad sąmoningas slydimas kasdienybės paviršiumi, plakatiški, dekoratyvūs vaizdai, ironija būdinga ne tik J. Kyzikaitės tapybai ir piešiniams. 2012 m. ji sukūrė instaliaciją „Šiaudų sodai“, kurioje panaudoti rausvi plastikiniai kokteilių šiaudeliai stebino kontrastu tarp kokčios „barbiškos“ nekaltybės, banalių kasdienio vartojimo daiktelių ir sakralios archajinės tradicijos. Juk senuosiuose lietuviškuose papročiuose šventinis, tarkime, Velykų stalas – tai žemiškojo sodo simbolis, o virš jo kabantis šiaudų sodas simbolizuodavo pasaulio medžio viršūnę. Po juo vykstančios apeigos mūsų protėviams reiškė kosmoso kūrimo veiksmą. Taigi – tai taikli replika, bylojanti apie šventenybės ir simuliakro, tradicijų ir unifikuotos produkcijos priešpriešą. J. Kyzikaitė yra nuosekli, metodiška menininkė, kurianti ištisais ciklais, atidžiai ir įvairiapusiškai plėtojanti kokį nors ją sudominusį asmeninės patirties ar aplinkos reiškinį. Paveikslas „Intymus pokalbis“ atspindi kūrybinį eksperimentą, susijusį su jos asmeniniu literatūriniu bagažu. Besidomėdama žaidimo tematika, ji nutapė seriją darbų, susijusių su Luke’o Rhineharto knyga „Kauliukų žmogus“ (1971). Pagrindinį šio romano veikėją Luką kankino rutina, kurią jis mėgino sugriauti žaisdamas kauliukais. Kiekvienas išridentas skaičius lemdavo veiksmą, tačiau bent vienas jų turėjo būti rizikingas. Knygos sukūrimo principą perkeldama į tapybą, menininkė susikūrė savotišką vaizdų archyvą, kurį sudarė iliustracijos Anetos Anros knygai „Paleistuvės, arba Meilė pagal Niurnbergo mergelę“ (su neįtrauktais į knygą piešiniais), užrašų knygelėje užfiksuoti vaizdai, gyvenimiški pastebėjimai, įvairios vietos, aplinkybės, situacijos: baseinas, miškas, kavinė, pas močiutę, sode ir t. t. Menininkė pasirinko koliažinį, siurrealistinį tapybos būdą – iš naujo surinkti kažkur pabirusius vaizdus ir rasti naują jų logiką, sąryšį. Šiame J. Kyzikaitės paveiksle veikiantys objektai – atklydę iš įvairiausių ir, regis, tarpusavyje nesusijusių sferų: apatinė kūrinio dalis, arba grindys, asocijuojasi su sporto patalpų interjeru, kilimėlis ant sienos – su kičinėmis kaimo močiutės trobelės puošmenomis. Keistą dialogą čia mezga stafažinės nuogų plikagalvių moteriškų manekenų figūros ir lokys su padėklu lyg pobūvį aptarnaujantis kelneris. Jų žvilgsnių susidūrimas pažymimas tarsi šūvio trajektorija, o dešinėje vaizduojama sunki užuolaida primena spektaklio, scenos veiksmo aplinką. Viktoras Liutkus yra rašęs, jog buvusio sovietinio bloko šalių popartas, kuris kadaise ironiškai smagiai šaipėsi iš sovietmečio šablonų ir emblemų, iš nenumaldomo daiktų geismo, šiandien tapo labai reikalingas, priimtinas šių dienų visuomenei kaip sotaus vartojimo liudytojas, buities atributas, miegamojo malonumų saugiklis. Tačiau J. Kyzikaitė, interpretuodama poparto vizualinę raišką, apčiuopia daugiau jautrių ir aktualių dabarties žmogaus ir pasaulio situacijų. Monumentaliuose jos paveiksluose karaliauja atsitiktinumas – nežinia, kas ir kodėl, kokie nematomi mechanizmai būtent taip sudėlioja figūras. Filosofijos plotmėje atsitiktinumas – tai objektyvūs ryšiai, įvykiai arba tai, kas gali būti ir gali nebūti, gali vykti vienaip ar kitaip. O šios menininkės kūryboje jis parodo trūkstamas pasaulio grandis, nusmelkia žiūrovą stokos, kažkokio sunkiai apibrėžiamo nepakankamumo jausmu. (aut. Kristina Stančienė)
Publikuota: Kiekgi Galima Laukti. Jolanta Kyzikaitė (2016). Vilnius: Lewben Art Foundation.
Scroll to zoom