Parodos
Meniu
Civilizacijos ant civilizacijų Vakarų Montanoje
Montanos karštieji šaltiniai ir jų pavojinga aplinka
Montanos karštieji šaltiniai ir jų pavojinga aplinka
Andrea Joyce Heimer, 2016
Medis, akrilas, pieštukas, 40.50 x 51.00 cm
Andrea Joyce Heimer (g. 1981) – amerikiečių menininkė, kurios profesinėje biografijoje nemažai rimtų įrašų, liudijančių karjeros kreivę kylant aukštyn. Vis dėlto pasaulio kultūrų šurmulyje lengva prasilenkti, todėl labai apsidžiaugiau proga susipažinti su kūryba, kuri smogia tiesiai, atvirai, be jokių mandagybių. Ji remiasi amerikiečių tiesosakos tradicija, tik neturi jokios korektiškumo pudros ir kaip tik todėl yra tokia gaivi ir galinga. Menininkė tapo ant pačios pasigamintų medinių struktūrų. Kūriniai nedideli, tapyti, ko gero, kelių plaukelių teptuku. Vaizdas stilizuotas: formų supaprastinimu primena primityvųjį ritualinį meną, Fridą Kahlo – skausmingu atvirumu ir grožėjimusi ryškiais jausmais, bet darbai yra ir akivaizdžiai sofistikuoto meno pavyzdys. Įtarčiau net istorinių audinių raštų, senosios tekstilės įtaką vaizdo skambesiui ir struktūrai, nes neretai nėra kompozicinio centro, veiksmas vyksta visur vienu metu. Žiūrovo žvilgsnis ne kontroliuojamas, o viliojamas klajoti, pastebėti, stebėtis, užklupti ir suglumti. „Montanos karštieji šaltiniai ir jų pavojinga aplinka“ papirko iškart, nes pagaliau buvo galima pamatyti išsamesnį pasaulio vaizdą, nei iki šiol siūlė klasikinė dailės istorija. Kanoninių meistrų nutapytos mauduolės, gulėtojos ant lovų ir kitos nuogalės tarsi tyvuliuoja fantazijų erdvėje, kur pagalvės minkštesnės, oras šiltas (taip ir nesinori apsirengti), žvilgsniai netrikdo. Apskritai jos yra matomos tarsi perregimo angelo – minkštos tokios, erotiškai drovios. Net apsirengusių vyrų kompanijoje ant žolės jos nuogos atrodo natūraliai. Ilgametė moters, kaip modelio, karjera, nėra čia ko stebėtis. Žiūrint į vyrų nutapytas moteris, galima pamanyti, kad jos niekada nebuvo girdėjusios apie karus ir kaip jų metu elgiasi užkariautojai. A. J. Heimer mauduolių aplinka visai kitokia. Keturias merginas iš už krūmų stebi keturi vyrai. Jie sėlina, tiesia rankas į drabužių nesaugomus kūnus. Štai ir grėsmė, įtampa. Primityviojo meno stilistikos išorinis naivumas virsta į „pagaliau“. Pagaliau grožėjimosi ir erotinis objektas papildytas blogomis moterų nuojautomis, baimėmis ir galbūt realių pavojų patyrimais. Pasislėpusieji galėjo užpulti, o galėjo ir ne. Prarasi budrumą – virsi Europa (ta, kurią nusinešė jautis), susivoksi ir skuosi – būsi isterikė paranojikė. Autentiško moters balso tiesa kūrinyje yra ne tik ta, kad nuogos moters vartojimo istorija išmokta ir vis kartojama, bet ir ta, kad, kitaip nei pasakose, čia nematyti gynėjų. Ir jei visa, ką pasakoju, pasirodė kiek pritempta (gal tai yra tiesiog dekoratyviai gražus, į koliažą panašus akrilu atliktas darbelis, o vaikinai yra merginų draugai?), kiti A. J. Heimer kūriniai patvirtina, kad menininkė nuolat kalba apie tai, ko bijo, ko pavydi, kokios išankstinės nuomonės ir keisti gandai ją nuvilia. Ji pasakoja taip, kaip mato, be moralo, be išeities pasiūlymų, be naivių vilčių, kad pasaulis gali būti geresnis. Gal ji išsipasakoja, gal perduoda žinią. A. J. Heimer buvo įvaikinta, o jos istorija įslaptinta. Pasakojimu besiremianti menininkės kūryba yra ir priemonė sukurti, išrasti tai, ko ji pati negali patirti: bendros praeities, bendrų veido bruožų, balso, pasakojančio kas, kur, kaip jai nutiko kūdikystėje. Vienatvės, neapibrėžtos ir įvardintos baimės, primestos nuomonės (ypač kūno tema) A. J. Heimer kūryboje apstu. Didysis trūkumas pratrūksta galingu spalvų, ornamentų, įtemptų ar ironiškų vaizdų ir pasakojimų fontanu. Išreikšta A. J. Heimer vienatvė leidžia patirti bendrystę su nematomais žiūrovais, tarp kurių galbūt kur nors yra jos tikri artimieji. Šią viltį rodo darbų pavadinimai. A. J. Heimer kūryba labai aiškiai atskleidžia, kad menas yra bendravimo forma, ypač su nesančiaisiais. (aut. Monika Krikštopaitytė)
Publikuota: Kiekgi Galima Laukti. Andrea Joyce Heimer (2015). Vilnius: Lewben Art Foundation.
Scroll to zoom